Norvegijoje jau seniai galioja Gyvūnų gerovės įstatymas. Nepaisant to, nuo 2009 m. stebime benamystės statistikos didėjimo tendenciją. Kokia to priežastis? Ar dėl to benamystės problema vis labiau plinta? Apie tai kalbėsime toliau esančiame straipsnyje. Taip pat išklausysime ekspertų ir aktyvistų nuomones gyvūnus palaikančias organizacijas Norvegijoje.
Benamiai gyvūnai Norvegijoje - ką sako skaičiai?
2009 metais gyvūnų apsaugos organizacija „Dyrebeskyttelsen“ po savo apsauginiais sparnais turėjo net 3.641 paliktą gyvūną. 2017 m. Šis skaičius smarkiai išaugo iki 7.415, o 2018 m. - iki 8.048 XNUMX. Paprastai katės yra apleistos, tačiau šunys taip pat yra problema.
Organizacje pro-zwierzęce: “robimy co w naszej mocy!”
Su gyvūnų benamiais kovojančios organizacijos tikina, kad daro viską, ką gali, tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. IN Norvegija egzistuoja 27 regioniniai Dyrebeskyttelsen filialai. Deja, jie negali padėti visiems paliktiems ir pasimetusiems gyvūnams. Suteikiame žodį veterinarijos gydytojui Åshild Roaldset:
“Do tej pory nasze lokalne departamenty donoszą, że zostały wręcz zalane falą bezdomnych zwierząt. Informują nas, że walczą o utrzymanie głowy nad wodą i nie mają możliwości pomagania wszystkim potrzebującym. W praktyce porzucone zwierzęta nie mają prawnej ochrony. Gdy nie można zidentyfikować właściciela, zwierzę w praktyce nie jest chronione. Prawdopodobnie nie było to intencją parlamentu, gdy w 2010 roku otrzymaliśmy Ustawę o dobrostanie zwierząt. Obowiązkowa identyfikacja jest prostym i oczywistym rozwiązaniem. Oznakowanie identyfikacyjne to jednorazowy koszt ponoszony przez właścicieli zwierząt i jest to prosta procedura, którą można wykonać we wszystkich klinikach weterynaryjnych. Nadszedł czas, aby zwierzęta uzyskały lepszą teisinė pagalba“.
Identifikacija reikalinga!
Organizacijos aktyvistai pirmiausia kovoja dėl privalomo gyvūno identifikavimo. Neapsaugotos katės ir šunys apleisti visur: miškuose, parkuose, automobilių stovėjimo aikštelėse, už miestų ribų. Neradę šeimininko, gyvūnų globos organizacijos turi surištas rankas ir nieko negali padaryti. Turi keistis ir pačių globėjų sąmoningumas. Reikia apriboti beprasmišką gyvūnų dauginimąsi, o tai tik praplečia benamystės mastą - reikalinga kastracija ir sterilizacija. Taip pat reikėtų žmogui atkreipti dėmesį į tai, kad įvaikinimas atneša atsakomybę už kitą gyvą būtybę.
